BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

sigita emile / art&heart

2013-02-28

PASIDARYK PATS: apveltas muiliukas

Tema: Hm... dirbinėliai..., Kitasharange @ 16:09

Štai jau keletą metų tarp mano laisvalaikio kūrybinių pasispardymų atsirado apvelti muiliukai-kempinės (žinoma, tai ne aukštasis menas, bet kai būna mažai laiko ir norisi sukurti kažką spalvingo, labai pasiteisina, o ypač pasiteisina, kai reikia kažkam dovanų!).

Praeitą savaitę sugalvojau, kad įmesiu informaciją, kaip tai pasidaryti patiems, nes kai kažkada ieškojau pati, kaip tai tiksliai daroma, radau nedaug aprašytų instrukcijų. Pradėjus fotografuoti procesą, mylimasis susidomėjo, ką čia darau. Kai paaiškinau, nustebo, kam dalinuosi - juk, sako, dabar visi žinos, nepirks iš tavęs. Bet aš nebijau tokių dalykų. Esu linkusi dalintis žiniomis, juk tiek, kuriems tai atneš naudos, geru žodžiu mane minės, o kam vis tiek reikės mano darbų, tie susiras ir užsisakys.

Žodžiu taip, pradedam instrukcijas.

Jums reikės: muiliuko, vilnos, kamšymo adatos, porolono, dubens, karšto vandens

Aš ne iš karto suku vilną ant muiliuko, o tiesiog išsidėlioju reikiamą kiekį ant porolono ir kiek sutvirtinu su vilnos kamšymo adata.

Pasimatuoju dydį - puiku, kaip tik tiks įvynioti šį gražuolį švaruolį. Tuomet galiu norimoje vietoje išdekoruoti pagrindą. Imam reikiamų spalvų vilną ir veliame ornamentą. Aš šį kartą labai patriotiškai nusiteikusi (gal, kad buvo neseniai praūžusi vasario 16-toji, kurią smagiai paminėjome slidžių žygiu ir ji iki šiol dar kelia geras emocijas…), tad veliu Lietuvos vėliavą:

Baigus ornamentą, puolu vystyti muiliuką kaip kūdikėlį. Aš įvynioju jį ir adatos pagalba sujungiu, kad nebeatsivyniotų.

Vėlgi ta stebuklinga adatėlė padeda užtaisyti kraštus. Žinau, kuo geriau ir tvirčiau pasiruošiu muiliuką vėlimui, tuo ramiau galėsiu velti, nebijodama, kad atsivers skylės, arba viskas persikreips.

Vualia! Muiliukas paruoštas šlapiam vėlimui - guldau jį ant stalo ir einu kaisti vandens.

Vanduo užverda ir meiliai kunkuliuodamas liejasi į dubenį. Kam gaila švelnios rankų odos, maunasi vienkartines pirštines ir kyšteli muiliuką karštan vandenin.

Tuomet reikia švelniai pamaigyti, kad imtų putoti (pirmai pradžiai gali muilas dar sunkiai persisunkti per vilną, tai tuomet iš išorės reiktų padėti patrinant kitu muiliuku).

O toliau, gerbiamieji, darbas, darbas, darbas. Sukam, trinam, maigom, karts nuo karto vis kyštelim į vandenį, kad nuolat būtų karštas, dedam putas, vėl sukam, maigom, trinam…

Ir ką gi - kai vilna gražiai apgula muilą ir kiek sutvirtėja, vėlimas būna baigtas. Sveikinu, jūs ką tik sekdami mane teoriškai baigėte velti muilą-kempinę ;)

Metu jį prie kitų gražuolių, besiruošiančių į šių metų Kaziuko mugę.

Ačiū už dėmesį ;) Tikiuosi, ši trumpa instrukcija pravers.

O dabar maža reklamėlė: daugiau mano darbų, pasakojimų ir gražių vaizdų gyvena www.facebook.com/sigitaemile.art o taip pat mane galima rasti čia http://crafts-world.com/sigita-emile

Rodyk draugams

2013-02-19

Kaip gimė ekologiška Kalėdų eglutė

Tema: Kitasharange @ 19:08

Nors Kalėdos jau seniai praeity, bet mielai pasidalinsiu pasakojimu apie eglutę - gal kitais metais kas nors iš jūsų pasinaudos mano patirtimi… ;)

Šiais metais Kalėdos kaip visada atėjo labai greitai - prieš tai darbų sūkurys, šventės kitiems pamirštant save, dovanos kitiems bei užsakymai dovanoms…ir vis neparkeliaujanti namo eglutė.

Mano mylimasis visada labai gaili išmetamų eglučių. O taip, net galėtų papasakoti apie kartu su draugu sukurtą vazoninių eglučių gelbėjimo planą :) Tad net ir mintis apie gyvą eglutę buvo persisunkusi gailesčiu gamtai. Tuomet ir švystelėjo idėja - sukurti savo Eko-Eglę.

Darbe (vaikų meno galerijoje) kaip tik buvo pasibaigusi viena paroda ir po jos mėtėsi keletas panaudoto kartono gabalų. Čiupau peiliuką į rankas ir išrėžiau 2 vienodus eglių siluetus, vieną įkirpau iš viršaus, kitą iš apačios, sunėriau vieną į kitą ir vualia - stovi eglutė.

nepuošta eglutė

nepuošta eglutė

Nors atrodė pakankamai estetiškai ir tokia paprastutė ruda, nusprendžiau papuošti. Juolab, kad metėsi keletas dėmių, nuo nuluptų piešinių (juk kartonai buvo naudojami darbų eksponavimui…). Hm…kuo gi čia ją papuošus, kad šilta ruda kartono estetika nevirstų kiču? Ir tuomet prisiminiau savo mylimus vyno kamščius, kurių turiu net kelis maišus vyninės Tappo D’oro dėka. Vėl prireikė peiliuko (ir mylimojo rankų) tuo kamščius raikant it duonelę, taip pat teptuko, akrilo ir adatėlių-smeigtukų.

Žaisliukai iš vyno kamščių

Žaisliukai iš vyno kamščių

Sunkiausias darbas, tiesą sakant, buvo tuos žaisliukus susmeigti - sužinojau, kad vieni kamščiai, pasirodo, yra žymiai tankesni ir kietesni už kitus. Bet…per kančias į žvaigždes :) Tris savaites mūsų namus puošė ši gražuolė:

Eglutė

Eglutė

Ir beliko po tokia eko-eglute dėti tik ekologiškai supakuotas dovanas. Apie tuos maišelius iš laikraščių dar būtinai papasakosiu kituose įrašuose! Tai mano mylimiausia pakavimo priemonė :)

Rodyk draugams

2012-03-27

kempinė - ne kempinė

Tema: Hm... dirbinėliai..., Kitasharange @ 17:19

Šiemet ir vėl ruošiausi Kaziuko mugei. Žinojau - bus smagu. Gera kompanija svarbiausia! Bet, žinia, smagumo suteikia ir tai, kad tavo prekės perkamos. O ką daryti, kad jas pirktų? Pernai mano tapyti šilkai sulaukė daug dėmesio, bet mažai pirkėjų. Šiemet nusprendžiau keisti strategiją. Kuo daugiau, kuo mažesnių ir kuo pigesnių dalykėlių…

Vienas iš naujų bandymų buvo vilna apvelti muilai, kurie tarnauja kaip kempinės. Specialiai vieną pasidovanojau sau ir išbandžiau. Vilna gremžiamas kūnas džiaugėsi. Ką gi, vadinasi, pardavinėti galima. Juolab, kad ir kainą galimą laikyti sąlyginai neaukštą - nuo 8 iki 12 lt. Tiek žmogui negaila iš piniginės ištraukt :) O ir suvenyras geras išeina. Taip taip, daug muilelių iškeliavo į užsienį… :)

Tik štai, prieš Kaziuko mugę nespėjau visko gerai nusipyškinti. Tad ir nuotraukų turiu nedaug. Bet niekis, pasipildys dar, nes žadu ir ateity kiek pasižaisti su muiliukais.

O kol kas - štai kas liko pas mane po Kaziuko:

muilas - bitutė

muilas - bitutė

muilas - grotelės

muilas - grotelės

muilas su akytėmis

muilas su akytėmis

muilas su mėlynais raišteliais

muilas su mėlynais raišteliais

muilas rudeninis

muilas rudeninis

O keletą vaizdų iš Kaziuko ir šiaip krūvą įvairiausių darbų galima rasti čia:

http://www.facebook.com/pages/Sigita-Emilė-aksesuarai-ir-menai/211434735598396?ref=tn_tnmn

Rodyk draugams

2012-01-02

Under the ice

Tema: Kitasharange @ 16:10

Skubėjau iki gruodžio vidurio pabaigti vieną darbą. Triptiką. Ilgai galvojau, ką norėčiau pasakyti apie šiandieną. Kodėl apie šiandieną? Na, tiesiog pamačiau kvietimą sudalyvauti Maskvoje vyksiančioje parodoje. Pagalvojau, kodėl gi nepabandžius. Neperkant loterijos bilieto juk nelaimima… Taigi - parodos tema “Under a tinsel sun”. Jauni menininkai kviečiami pristatyti savo/ne savo gyvenimo supratimą, socialinius aspektus, kasdienos filosofiją ir pan. Žodžiu, viską, kas kirbina mums mintis po ta kibirkščiuojančia šiandieninę masinę kultūrą kaitinančia saulute… O aš visada kalbu apie savo svajas, mintis, sapnus, kasdienybės apsireiškimus. Kartais jaučiu, kaip ta kasdienybė, darbas, rutina lyg apgaubia kažkokia “plėve/stiklu/ledu”. Visgi man tai pasirodė panašiausia į ledą. It gyventume kiekvienas savo tvenkiniuose. O tai kas gi vyksta po tuo “ledu”?

Tai ir bandžiau pavaizduoti savo veltame/siuvinėtame triptike.

Pristatau. “Po ledu” / “Under the ice”, 2011 m.

po ledu 2011

po ledu 2011

Rodyk draugams

2011-11-05

vilna ir saulėtas Lapkritis

Tema: Kitasharange @ 15:31

Šaltomis žiemomis mėgstu megzti, siuvinėti ir visais kitais būdais kurti grožį. Gal tiesiog negaliu kitaip, kai buržuikytėje tyliai spragsi degančios malkos… Gal reikia kažkur savo neramias rankas dėti…

O šiemet vis taip gražu… vis saulėta… norisi dar ir dar vaikštinėtis, važinėtis ir kuo mažiau šiltai sėdėti namuose. Taigi, nusprendusi, kad jau pats laikas vėl kurti grožį, niekaip neprisiverčiau net pagalvoti apie riešines. Taigi radau kitą sprendimą, pasaulyje egzistuojantį jau tūkstančius metų ir vadinamą vilnos vėlimu. Ir tiek laiko, kiek reikalauja ši techniką sugebėjau rasti net ir po ilgų pasivažinėjimų dviračiu.

Ir kas gi gimsta šiemet? Apyrankės. Netikėtai užregėjau vieną savo seną vilnonę apyrankę ir pagalvojau, hm, o kodėl gi nepasižaidus? Ir štai - dalinuosi savo kukliais rezultatais.

Rodyk draugams

2011-04-19

išnykti/išlikti

Tokiu pavadinimu rudenį žiūrovus pasitiks VII tarptautinė tekstilės miniatiūrų bienalė.

Nutariau sukurti jai darbą. Dabar eksperimentuoju. Lietuvių tautinio kostiumo ornamentai, baltas linas ir dėžutės, kuriose pasėta žolytė. Taip turėtų atrodyti: dėžutės aptrauktos siuvinėtu linu. Kartais palaistomos. Po truputį žolytė pradeda kaltis pro audinį, baltas linas išsipurvina, patamsėja. Žaliuoja raudoni ornamentai… Ilgainiui pradeda vysti… Noriu sukelti keisto atsinaujinimo įspūdį, labai laikino ir trapaus atsinaujinimo… Amžinas natūros ir kultūros dialogas. Natūralumas. Etniškumas. Savasties suvokimas. Nieko griežtai nedeklaruosiu. Leisiu pačiam žiūrovui išsirinkti, kas nyksta, o kas išlieka… Nors tos ribos sunkiai pagaunamos, tiesa?

Galvoju, gal sudėti kompoziciją iš kelių dėžučių - kiekvienos sužaliavimas - skirtingo lygio…

O dabar kol kas darau eksperimentą - kaip atrodytų sužaliavusi dėžutė? Ar pavyktų žolytei prasiskverbti pro audinį? Per kiek laiko sužaliuoja? Per kiek laiko nudžiūsta?

Mano pirmasis bandymas:

2 sav

2 sav

Rodyk draugams

2011-02-07

Tas šilko švelnumas…

Ilga tyla. Po jos visada kažkas atsiranda. Kartais žodžiai. Kartais darbai…

Šį kartą mano darbai - ne mano nuopelnas. Ačiū Rusnei, kuri „užkūrė” visą šį reikalą. Susitikome Drambliuose prie „Varniukų” bokalo. Sako: „Ieškau kompanijos Kaziukui”. Hm, aš galvojau, kad galbūt reikėtų šiemet sudalyvauti. Na, dėl smagumo. Pirmąjį ir paskutinį kartą Kaziuko mugėje dalyvavau, kai man buvo 12. Iš tokio atseit aksominio audinio siuvau žaislines kimštas pelytes. Pardavinėjau gal po 2 litus… Buvo šalta ir labai jaudinausi - kad tik kam reikėtų tų mano pelyčių. Na, ne visas, bet didžiąją dalį išpirko. Berods, daugiausia mamos draugės.. Ir ką gi aš atsakiau Rusnei? Žinoma, kad sutikau. „Bus linksma”, - pridūriau. - „Tik neturiu nieko, ką galėčiau pardavinėti.” „Anokia čia bėda. Padarysi. Juk dar visas mėnuo.” Rusnė buvo nusiteikusi entuziastingai.

Nagi, tai spėkit, ką dariau visą praeitą savaitę? Taip taip taip. Tapiau šilką :)

Na, ne paveikslus. Bet užtat leidau pasiganyti tapybos pievose savo dekoratyviajai pusei.

Tokie jie (tiksliau jos - nes skaros) procese. Dabar rezgu mintį šalikėlius išpaišyti istorijomis. Apie debesis, lėktuvus ir milžinus. Bet planai yra planai - visada pasikeičia betapant.

Viską išfotografuosiu. Pažadu. Ir tuomet tegul kalba šilkas.

Praėjo beveik mėnuo, kol galų gale susiruošiau sudėti Daugelis šių šilkų jau gyvena savo gyvenimą. Vienus nupirko, kitus išdovanojau, dar kitus atidaviau į labdaringą aukcioną, vieną nešioju pati ir tik vos keli liko gulėti lentynose. Ir kas gi jie visi? Susipažinkite:

 

 

Rodyk draugams

2010-05-27

JUNGTYS

Sėdėjau vieną dieną prie kompiuterio ir varčiau sau interneto puslapius…šiugždėjo lapai…klaksėjo klaviatūra…ir šast - žiūriu, ogi “Arkos” galerijoje ir vėl tekstilės bienalė skelbiama. Prisiminiau, kad jau du kartus dalyvavau. Galvoju - reikia ir trečiąjį bandyt… Buvo tatai pirmosios gegužės dienos, tiksliai nepamenu, gal trečioji… O darbus ir anketas parodai reikėjo pateikti iki gegužės 15 d. :) Po savaitgalio kibau i darba - atsikirpau drobės gabalą, pieštuku užsimečiau eskizą, išsipjausčiau trafaretus ir po truputį pradėjau tepliotis… Dvi savaitės. Plastikiniai trafaretai. Tekstiliniai dažai. Siūlai ir adatos. Ir Štai jums - “Šeimyninė jungtis”

Šiek tiek eskiziškas. Gal kiek per daug naratyvinis. Bet mane džiugina vien pats faktas, kad paveikslas gimė :)

 

 

Tačiau - šitas darbas taip ir liks gulėt už spintos… Kol kam nors jo prireiks.

Kai galerijoje ant grindų išsitiesusi drobę paišiau/siuvinėjau “Šeimyninę jungtį”, dukrelę nuvedusi į keramiką, prie manęs stabtelėjo Rūtą Kilmanaitė. Paklausė, ką darau. Papasakojau. Ji kilstelėjo antakius ir pasakė, kad taip pat norėtų dalyvauti. Neatsimenu, kaip konkrečiai vystėsi kalba, bet finale - išsiskirstėm susitarę padaryti bendrą darbą. Vėl susitikom pirmadienį, gegužės 10 d. Su fotoaparatu. Nusėdom “Baltuose Drambliuose” pavakarieniauti, diskutavom, dalį pokalbio skubiai konspektavau užrašų knygelėje… Fotografavom viena kitą. Kūno dalis. Aplinką. Kitaip tariant, tuo metu buvom savim, kalbėjomės, žaidėm. Nieko daugiau. Paskui iš nuotraukų koliažo ir teksto atsirado “Dialogas”, kuris ir buvo pripažintas tinkamu eksponuoti parodoje :)

 

 

Vizualinis-verbalinis pasižaidimas. Žiūrovo pakutenimas :)

O tekstas toks:

S: Gal reikia kai kurias blevyzgas užsirašyti ir eksponuoti kaip kūrinio dalį?..

R: Nes tai yra mūsų šito…šito projekto dalis.

R: Labai išsigandusios akys.

S: Na taip. Nes aš tuo metu „bijojau”

R: Bet labai gerai, kad triušis sugraužė laidus - bus medžiagos, iš ko kurti, daryti.

S: Oi, visą veidą nufotografavau. Nieko. Teks iškirpti.

R: Neatrodė sunki užduotis. Tai štai <…> mergyte: pati valgydavai, pati <…> žaisliukus ir kadangi jau gerai <…>dieną tėtės prašydavai ką nors <…> kaip minėjau anksčiau, įvyko dar <…> Nora. Čia tai buvo kažkas <…> utė? Tu matei, kad mamos pilvas <…> gal mamom taip turi būti ir labai…

S: ? (klausiamas žvilgsnis)

R: Radau pas tave - užrašų knygutėje, Ir pasakoju tau, ko galbūt tu net pati nežinai.

S: Maistas - tai diskusijos dalis.

S: Duonos tai nereikia dėkui.

Šv. Raštas: „Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas, teateinie Tavo Karalystė <…>

Duonos kasdienės duok mums šiandien <…>”

R: Tėve mūsų, po to bla bla, po to šitą.

R: Aš labai seniai stengiuosi išvengti pagurklio. Bet man nepasisekė.

S: Vis nesiseka ar nepasisekė.

R: Nepasisekė. Nes aš jį turiu.

S: O jeigu atvirai - tai kas mus jungia?

R: Pasirodei panaši į mane. Lyg save pamatyti iš šalies. Šiuolaikinė filosofija: pirminė mintis, ji daug ką reiškia tolimesniems įvykiams. Svarbu užfiksuoti momentą savo galvoj. Kai atsiranda ta mintis. Ir plėtoti. Arba jeigu tuo tiki - net plėtoti nereikia. Ta mintis, ji išsivysto.

S: Tai čia tarsi užprogramuoti.

S: Taip greit rašau, kad turbūt neįskaitysiu po to…

R: Mane kviečia į Monblaną kopti. Jau turbūt pasirašiau. O poryt - būriuoti važiuoju.

S: Bet tai tu irgi pasiutus žiūriu.

R: Tai taip. Aš daug keliavus…

S: Aš tai labai valdausi…

R: Na, bandau gyventi tvarkingai. Bet vis tiek išsiraunu.

S: Ilgainiui supratau, kad tiesiog esu tokia. Negaliu priešintis sau.

R. Aš irgi negaliu kitaip nei gyvenu. Nu, beprotė tokia.

S: Geras žodis beprotė. Man patinka.

R: Vaikystėje buvau labai filosofiška ir rami. Žaisdavom chali-chalo, gumyte, klases… Stebėdavau žmones. Galvodavau. Niekam nepasakodavau. Ir dienoraštį labai anksti pradėjau rašyti, gal dvylikos. Turiu visą šūsnį eilėraščių.

R: Tu rašai tik tai, ką aš kalbu?

S: Ne, ne vien.

R: Man rodos, kad žinojau, jog esi gimusi birželį. Gal tu kalbėjai apie savo gimtadienį?

S: Ar aš tau pasakojau apie savo mamą?

R: Ne.

S: Ai, tai ir apie gimtadienį nepasakojau

S: Aš tai žiūriu į aplinkinį pasaulį ir galvoj: kiek jie visi temps? Kada trūks juostelė ir visi nuprotės? Nuo tempo.

S: Variantų yra tūkstančiai. Gi reikia kažkaip apsispręst…

R: Bet juk žmonės nestovės ir neskaitys. Nors gal… Jei išbarstysi tekstą - bus tik fonas. Jei surinksi visą tekstą - bus pilnavertė darbo dalis. Ar supranti?

S: Taip tik nespėju atsakyti. Nes fiksuoju viską.

S: Žodžiu, o iš šonų pakabinti šitas…

R: Nu.

S: Jungtis…

R: Nu.

S: Tekstilė nėra vien audinys.

R: O tu žinai, kad tavo rozetė tapo rože?

S: Oho. O mano rozetė suplyšo. Atspaudžiau vieną kartą ir suplyšo. Matyt, nebuvo skirta jai būti rozete.

R: O iš tiesų šitas dialogas nėra baigtinis. Ir nebus.

S: O čia tada kas gaunasi?

R: Kontempliacija. Dėlioji. Kontempliuoji. Man šitas žodis labai patinka.

S: O man patinka frazė „kontempliuoju tuštumą”.

R: Tai čia panašiai ir yra.

 

Informaciją apie parodos atidarymą radau štai tokią:

Gegužės 27 d. (ketvirtadienį) 18 val. Vilniaus  galerijoje „Arka” atidaroma  ketvirtoji respublikinė tekstilės bienalė „Jungtys”, skirta draugystės, meilės, menų giminystės tematikai. Daugiau nei 50 autorių (ne tik tekstilininkų, bet ir kitų meno sričių atstovų) pateikia plačią vienybės ir priešybių sampratą, bando surasti tai, kas mus vienija ir kas skiria. Vieni menininkai gilinasi į žmogiškąsias jungtis ir akcentuoja jausmines peripetijas, meilės ir draugystės idėjas. Kiti susitelkę į technologines jungtis, aprėpiančias skirtingų medžiagų ir atlikimo būdų derinius, netgi patį audimo procesą, kurio metu jungiasi metmenys su ataudais. Parodoje pristatomos ir tarpdalykinės jungtys, atspindinčios meno rūšių suartėjimą ir skirtingų sričių menininkų (tekstilininkų, literatų, videomenininkų, kompozitorių) bendradarbiavimą. Parodoje išvysime įvairių kartų dailininkų kūrinius, demonstruojančius pastarųjų metų tekstilės ieškojimų įvairovę - nuo klasikinio audimo iki kompiuterinių technologijų, nuo įprastos estetinių vertybių hierarchijos iki postmodernistinės stilistikos kūrinių.

Rodyk draugams

2010-04-13

linksmieji indai indeliai

Tema: Hm... dirbinėliai..., Kitasharange @ 22:29

Et, žvilgtelėjau į palangę - o ten ištapytame puodelyje sudžiūvę viržiai, kuriuos pernai su mama parsivežėm iš rudenėjančio miško. Prisiminiau kiek gi puodelių, lėkštelių ištapyta… Kiek jų iškeliavę pas draugus, gimines, pažįstamus… Gal vis dar džiugina ką nors, gal vis dar sukelia šypsenas…

Žodžiu, ką čia kalbėti - tiesiog radau, kad keleta indų indelių visgi esu užfiksavusi, ne visi iškeliavo į amžinybę, ne visi užsimiršo. O tuos, kuriuos turiu, rodau ir Jums (gal kas pasirodys matyta?)

     

   

  

Rodyk draugams

2010-04-01

Pa-si-pai-šy-mai

Gal ir nedažnai pasičiumpu kokį pieštuką ar tušinuką, dar nedažniau pabraukau juo ką nors popieriuje. Bet kai jau pabraukau, tai ir šioks toks pėdsakas lieka…

Keletą tų pa si pai šy mų pa si pė da vi mų čia ir įmetu:

 

 

  

Rodyk draugams

Naujesnis puslapis »

„WordPress“ variklis. WPMU Theme pack by WPMU-DEV.